Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais, jų autoriais bei istorijomis

Geriau nesipainioti po kojomis šiai karingo žvilgsnio gražuolei. Ji – Maro Mergelė, jai pamojus kruvina skepeta, atslenka mirtis. Šią seną vilnietišką legendą užrašė Adomas Mickevičius poemoje Ponas Tadas. Pasakojama, kad Maro Mergelė pasirodo artėjant didelėms nelaimėms. Tad karo akivaizdoje ją prisiminė ir vario raižinyje pavaizdavo dailininkas Jerzy’s Hoppenas.

Kūrinys nuotraukoje:
Jerzy’s Hoppenas
Maro Mergelė, 1940
Popierius, vario raižinys, 37,8×27
Mikalojaus Koperniko universiteto biblioteka, Torunė

Ar žinojai, kad kažkada Jono Basanavičiaus gatvė Vilniuje buvo vadinta Pohulianka (tiksliau, Pogulianskaja arba Wielka Pohulianka)? Po to, 1941 metais vykdant gatvių pavadinimų keitimą, ši gatvė pervadinta Stalino prospektu. Ir tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę gatvei suteiktas dabartinis, Jonui Basanavičiui dedikuotas, vardas.

Michałas Rouba
Vilniaus vaizdas nuo Pohuliankos, 1935
Popierius, spalvotas medžio raižinys, 24×44,5
Mikalojaus Koperniko universiteto biblioteka, Torunė

Šioje parodoje eksponuojama 16-a Vlado Drėmos ciklo Gedimino kalnas įvairiais metų laikais atspaudų. Tačiau tai – ne visi šios serijos darbai. Įskaitant parodoje eksponuojamus, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejaus kolekcijoje saugomi 78 atspaudai. Vis dėlto spėjama, jog jų yra dar daugiau, galbūt apie 100!

Kūrinys nuotraukoje:
Vladas Drėma
Gedimino kalnas įvairiais metų laikais, 1943
16 spalvotų linoraižinių, 22,5×15
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Dailininkės Rozos Suckever sukurtas Pomirtinis Jokūbo Geršteino portretas įamžino žymų žydų bendruomenės narį – muzikos mokytoją, kompozitorių, chorvedį. Jam mirus gete buvo surengti keli minėjimai, kurių metu skambėjo iškilmingos kalbos, poezija ir dainos. Mirusiojo portretą dailininkė sukūrė Geršteino keturnedėliui – šlošim, vykusiam 1942 m. spalio 27 dieną.

Kūrinys nuotraukoje (dešininiame kampe viršuje):
Roza Suckever
Pomirtinis Jokūbo Geršteino portretas, 1942
Popierius, sepija, 41,2×34
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Sunku patikėti, tačiau Samuelio Bako paveikslo „Tapatumo ženklas“ prototipas yra nuotrauka, kurioje įamžinta realiai vykusi situacija. Tai viena žymiausių Holokausto fotografijų, užfiksuota Varšuvos gete 1943 metais. Tačiau Bakas ją perkėlė ant drobės tik po daugelio metų, 2007-aisiais. Visą šį laiką jam ramybės nedavė Vilniaus gete patirti išgyvenimai – čia jis pats atsidūrė būdamas devynerių.

Kūrinys nuotraukoje:
Samuelis Bakas
Tapatumo ženklas, 2007
Drobė, aliejus, 56,5×46
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
© Samuel Bak / © Pucker Gallery / © VGŽIM

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Šis melsvas Vilniaus peizažas, aprėpiantis panoramą nuo Trijų Kryžių kalno, panašus į miražą ar optinę apgaulę, tiesa?

„Oratorija (Vilnius)“ – lyg dailininko Ludomiro Sleńdzińskio atsisveikinimas su brangiu miestu. Prisiminimą apie jį, tarsi testamentą, jis norėjo palikti dukrai: kaip lig dangaus tįsta barokiniai bokštai, kaip raudonuoja gotikinės Šv. Onos bažnyčios plytos ir kokia istorinė dvasia klaidžioja siauromis senamiesčio gatvelėmis.

Ludomiras Sleńdzińskis
Oratorija (Vilnius), 1944
Popierius ant kartono, aliejus, 41×35
Balstogės muziejaus Sleńdzińskių galerija

Pastaruoju metu pasaulinį pripažinimą pelnęs lenkų tapytojas Andrzejus Wróblewskis gimė ir užaugo Vilniuje. Ar žinojai?

Dailininkas gimė Vilniaus Stepono Batoro universiteto teisės profesoriaus Bronislawo Wróblewskio ir dailininkės Krystynos Wróblewskos šeimoje ir iki pilnametystės gyveno čia, sostinėje. Vilniuje jis pradėjo ir kūrybos kelią – sukūrė pirmuosius medžio raižinius, o būdamas paauglys karo metais tapo Vilniaus dailės akademijos laisvuoju klausytoju.

Kūrinys nuotraukoje:
Andrzejus Wróblewskis
Memento mori, (Kaukolė), 1944
Popierius, medžio raižinys, 21×15
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Beje, parodoje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ pirmą kartą eksponuojama ir rengiant parodą aptikta Adrzejaus Wróblewskio studento kortelė. Šis dokumentas patvirtina, kad jis buvo priimtas į Vilniaus dailės akademiją, kitaip sakant, dailės studijas pradėjo Vilniuje.

Nuotraukoje – A. Wróblewskio ir jo motinos Krystynos Wróblewskos kurti ofortai ir medžio raižiniai bei dokumentai.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Ši taisyklingų bruožų, liūdno žvilgsnio elegantiška moteris, žvelgianti iš nedidelio autoportreto – vilnietė Lili Janina. Prieš įstodama į LSSR valstybinį dailės institutą, ji turėjo lenkišką Paszkowskos-Węckowicz pavardę, tačiau instituto administracijai pareikalavus, ją sulietuvino, tapo Paškauskaite.

Lili Janina Paškauskaitė
Autoportretas (dažytomis lūpomis), 1959
Popierius, sausa adata, 43×32
MO muziejaus kolekcija

Ši paroda pristato svarbų, nutrauktas jungtis atkuriantį pasakojimą, pateikia vilnietiškąjį laikmečio kontekstą ir leidžia giliau pažvelgti į šį dramatišką Vilniaus dešimtmetį. Tuo metu keitėsi tiek miesto gyvenimo, tiek vilniečių kasdienybė ir tapatybė. Parodoje eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai, architektūros projektai padės daugiau apie tai sužinoti.

Parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė pasakoja, kad vos per dešimt metų nuo 1939-ųjų iki 1949-ųjų politinė valdžia Vilniuje keitėsi šešis kartus. Viena po kitos nubangavusios lietuvinimo, vokietinimo, rusinimo = sovietinimo bangos sujaukė įprastą miesto gyvenimą, pakeitė vilniečių kasdienybę ir tapatybę. Pasikeitė miesto fizinis kūnas – urbanistika, architektūra. Visa tai parodoje atskleidžiama per artefaktus – dailės kūrinius, fotografijas, dokumentus, architektūros projektus.

Miesto dramos istorija pradedama trumpu žvilgsniu į taikos metų prieškario Vilnių, nuo optimistinės daugiataučio modernaus miesto vizijos. Tačiau pagrindinė tema – karo žaizdos ir jų palikti iki šiol neužgiję randai, netektys ir senųjų vilniečių ilgesys, persmelkęs ir tuos, kurie liko mieste, ir tuos, kurie buvo priversti išvykti. Artimesnė pažintis su keliais iš eksponuojamų kūrinių autorių padeda rekonstruoti vilniečių menininkų bendruomenės vaizdą, aiškiau suvokti, kokia įvairialypė tautiniu ir kultūriniu požiūriu ji buvo.

Paroda skirta Vilniui ir jo žmonėms, kurių skaudus likimas daug metų buvo nutylimas, nes svarbesni atrodė kiti dalykai. Ji primena, kad dabarties miestas yra ne vien mūsų; jis lygiai taip pat priklauso tiems, kurie čia gyveno prieš mus ir mylėjo jį ne mažiau nei mes.

Taip pat ši paroda praplečia MO muziejaus didžiąją parodą „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“, kuri sugrąžina į Vilnių čia gimusį ir užaugusį, pastaruoju metu pasaulinį pripažinimą pelniusį lenkų tapytoją Andrzejų Wróblewskį.