Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais ir jų autoriais

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Antanas Sutkus sukūrė bene labiausiai užsienyje jį išgarsinusią fotografijų seriją „Jeanas Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje“. 1965 metais penkių dienų viešnagės Lietuvoje metu, garsiąją prancūzų porą kartu su rašytojais Eduardu Mieželaičiu ir Mykolu Sluckiu lydėjęs A. Sutkus sukūrė ekspresyvų filosofo Sartre’o įvaizdį, kuris įsiminė ir yra atpažįstamas įvairiose pasaulio šalyse.

Pagal šią A. Sutkaus darytą Sartre’o fotografiją netgi sukurta rašytojo skulptūra, stovinti Paryžiuje prie Nacionalinės bibliotekos, o nuo 2018 metų birželio mėnesio panaši bronzinė Sartre’o skulptūra „Prieš vėją“ (aut. Klaudijus Pūdymas) atsirado ir Lietuvoje, Nidoje ant Parnidžio kopos.

Algimantas Aleksandravičius Lietuvos fotografijos pasaulyje iš kitų fotomenininkų išsiskiria būtent savo kuriamais žymių ir nežymių žmonių portretais. Jo fotografijose žmonės „sukonstruoti“ iš jų pačių biografijų, jų gyvenimo istorijų, buvimo su fotografu. A. Aleksandravičius tęsia psichologinio portreto tradiciją, tačiau jo požiūris į portretuojamąjį kiek skiriasi nuo kitų fotomenininkų. Jis pasirinko užsienio menininkams (Annie Leibovitz, Helmutui Newtonui, Richardui Avedonui) būdingą kelią – fotografuojamųjų portretuose ieškoti dalykų, atspindinčių asmens pomėgius, profesiją, charakterį ar kitas jo savybes.

Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai netrukdavo virsti istorija. „Ne, aš neieškojau Salvadoro Dalí – jis buvo legenda, niekad nebūčiau drįsęs jo trukdyti“, – sakė Mekas, prisimindamas netikėtą siurrealizmo žvaigždės vizitą jo lofte. 1964 metais Mekas dalyvavo Dalí rengtuose hepeninguose.

Filmuojant vieną jų, Dalí provokuojamai mirkteli Mekui, o šis nesutrikęs atsako tuo pačiu. Mekui mirksėjimas nėra nevalingas traukulys ar apsimestinis parodijavimas. Mirksėjimą jis mini kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasidygėjimą ar susižavėjimą. Modernizmo epochai atstovaujančio Dalí ir naujam, postmodernizmo laikui atstovaujančio Meko susimirksėjimas atskleidžia pastarojo atvirumą kitoniškumui. Ir drauge simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.

„Tapyba yra gyvenimo būdas, būdas gyventi ir būti santaikoje su savimi ir pasauliu. Tapyti yra kaip kvėpuoti, stovėti lietuje, eiti per sniegą, žvelgti pro langą, akimis glostyti mišką“, – pasakoja Audronė Petrašiūnaitė. Tapymas jai yra „procesas spalvos magijai pajusti ir materializuoti“.

A. Petrašiūnaitės paletėje – visas spalvų spektras. Čia daug šiltų, žėrinčių spalvų: skaisčiai raudona, sodri purpurinė, geltona, oranžinė, tačiau dabar jos kūryboje vis daugiau perlamutrinės pilkos, net baltos spalvų. Vis dėlto, groteskiškas piešinys, anot menininkės, yra ne mažiau svarbi išraiškos priemonė nei spalva.

Šarūno Saukos tapybos ikonografija labai originali, bet patys tapybos principai artimi siurrealizmo ir fantastinio realizmo srovėms. Jo fantasmagorinių košmariškų vizijų ir haliucinacijų šaknys yra realybėje, jos maitinamos biblinių, literatūrinių ir dailės istorijoje susiklosčiusių vizualių pragaro, rojaus ir skaistyklos įvaizdžių.

Violetą Bubelytę geriausiai žinome kaip pirmąją fotografę Lietuvoje, fotoobjektyvą nukreipusią į apsinuoginusią save. Aktas ją dominęs nuo pat jaunystės sovietmetyje, kai kalbėjimas apie nuogumą ar erotiką netgi mene buvo užgintas. 23 metų merginą masino tai, ko beveik niekas nedarė, kas būdavo triukšmingai išprašoma iš parodų, apie ką buvo sunku gauti informacijos, o oficialiai iš viso nekalbėta.

Per penkiolika paskutinių gyvenimo metų dailininkė Elvyra Kairiūkštytė sukūrė apie 15 tūkstančių didelio formato piešinių. Piešė dideliu teptuku patiesusi ruloninio popieriaus lakštą ant grindų. Daugiafigūrėse frizo pobūdžio kompozicijose vaizduojamos paslaptingos apeigos ir keistos erotinės scenos. Galingame vaizdų sraute susipina žinomi ir išgalvoti simboliai, vaizdinės metaforos ir laike besitęsiantys pasakojimai, žmonės, gyvūnai ir fantastinės būtybės. Piešinių gausa ir skubios, aistringos linijos rodo, kad dailininkė buvo it apsėsta vaizdinių, troškimų, vizijų, ir tik piešimas galėjęs nuo jų išvaduoti, išgydyti.

Tad ne veltui menininkė daugelio buvo vadinama Kikasso!

Neįmanoma kalbėti apie Algirdo kūrybą atskirai nuo jo brolio Remigijaus. Jiedu – identiški dvyniai, geriausi draugai ir kūrybinis tandemas, plačiai žinomas tiek vizualiųjų menų scenoje, tiek breiko šokių aikštelėje. Beveik visus kūrinius broliai atlieka bendradarbiavimo ir draugiško varžymosi principu. Ir taip – nuo pat sudėtingos vaikystės, praleistos su girtaujančiais tėvais, o vėliau Alytaus vaikų globos namuose. Valdiški namai ir iš jų atsinešti patyrimai broliams Algirdui ir Remigijui Gataveckams tapo svarbiu kūrybinės energijos šaltiniu ir jų sėkmės istorijos pradžia.

Tapydamas radikaliai realistine maniera Žygimantas Augustinas visą dėmesį sutelkia į žmogų. Jis tapo portretus, autoportretus, visos figūros studijas ir kūno fragmentus. Menininkas sako: „Mane traukia ne portretas, o žmogus. Tai tik būdas išreikšti, ką jauti, kai matai konkretų kūną su visais tais žmogaus gyvenimo įspaudais. Kūnas nemeluoja ir neapsimetinėja.“

Jaunojo menininko paveikslų tema – savistaba ir autorefleksija. Tradicinės tapybos rūšys – žanrinis paveikslas, autoportretas, peizažas, interjeras, natiurmortas ir rankų studijos – padeda jam gilintis į tapybos procesą. Tapydamas Andrius Zakarauskas semiasi impulsų iš savo patirties, artimiausios aplinkos, iš praeities ir dabarties meno. Ne mažiau negu motyvai čia svarbi menininko dvasinė būsena ir nuotaika. Autorefleksija persmelkta melancholijos ir liūdesio, kuriuos atsveria keistas ir labai asmeniškas humoras.