Kaip skaityti MO didžiąją parodą „Vilniaus pokeris“?

Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ curriculum vitae

Rašymo laikas:  1979—1987

Publikavimo laikas: Duota rinkti 89 06 07. Pasirašyta spaudai 89 08 28. Pirmas interviu išleidus romaną „Literatūrinė bomba: su rašytoju Ričardu Gaveliu kalbasi „Respublikos“ reporteris Žygintas Kačanauskas“ 89 11 25, šeštadienis.

Rašymo ir publikavimo vieta: Vilnius, Vaga.

Tiražas: 50 000 egz.

Anotacija: „Romane drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Šioje knygoje rašytojas bando realizuoti naują romano koncepciją. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai pasakoja kiekvienas kitaip, vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija — netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami. Autorius tarytum stengiasi pakylėti ligi meno aukštumų visišką alogizmą.“

Vilniaus pokeris | Didžioji paroda | MO muziejus
Vilniaus pokeris | Didžioji paroda | MO muziejus

Ričardo Gavelio žodis ant 3-iojo romano leidimo 2000 metais: „Nūdienis Lietuvos gyvenimas verste privertė pakartotinai išleisti „Vilniaus pokerį“. Prieš dešimtmetį šis romanas vieniems atrodė esąs visuotinės vergovės bei visuotinio sekimo studija. Kiti su pasimėgavimu ar pasibaisėjimu atidžiausiai skaitė perdėm atviros erotikos sklidinus puslapius. Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį. Nūnai net atviriausia erotika nieko nebepriblokši. Visuotinio sekimo ir skundimo atmosfera kiek atslūgo.

Tačiau „Vilniaus pokeris“ šiandien netgi aktualesnis nei prieš dešimt metų. Šimtai, o gal ir tūkstančiai šioje knygoje surašytų minčių bei frazių šiandien galioja dar skausmingiau nei anuomet. „Vilniaus pokerio“ pasaulis tebėra gyvas, jame aprašyti monstrai tik dar smarkiau kamuoja nūdienos pasaulį.  Homo lithuanicus taip ir liko net patiems dievams nesuprantamas padaras. Bejėgis Vilniaus falas neįgavo nei menkiausios galios nei gyvybės. Taip ir nepajėgė nieko apvaisinti — toliau tyliai pūva ir merdėja. Vilniaus basiliskas iš savo irštvos tebežudo visus neregių akių žvilgsniu, tebesiurbia iš žmonių smegenų pačias geriausias, pačias gražiausias mintis, palikdamas vien pagiežą, pavydą ir neviltį. Šiame mieste tebelošiamas metafizinis pokeris, kuriame visi visada pralaimi.“

Vilniaus pokeris | Didžioji paroda | MO muziejus
Vilniaus pokeris | Didžioji paroda | MO muziejus

Struktūra ir veikėjai: tai rašiomoninės struktūros nepatikimo pasakotojo ir nepatikimų veikėjų pasakojimas. Jį sudaro keturios dalys, keturių veikėjų — Vytauto Vargalio, Martyno Poškos, Stefanijos Monkevičiūtės ir Gedimino Riaubos aka Vox canina — skirtingos tų pačių įvykių, vykusių 197… spalį, versijos. Svarbiausioji dalis — Jie, stalinistinio lagerio vaiko Vytauto Vargalio gyvenimo, kovos su sistema ir meilės Lolitai Banytei-Žilienei istorija. Jos mirties istorija kuria detektyvinį romano sluoksnį, verčiantį ieškoti atsakymo, kas ją nužudė. Vargalio versijai prieštaraujančios kitų romano veikėjų versijos kuria labirintinį pasakojimą, kuriuo Gavelis atskleidžia gyvenimą totalitarinėje santvarkoje lydėjusius keliagubumus, daugiaprasmybes, skirtingus kodus ir registrus, bet svarbiausia — visa apimantį įtarumą ir stagnaciją.

Svarbiausios temos ir metaforos: Jie — universali blogio metafora, tai, kas kuria ir sudaro totalitarizmą; pati totalitarinė valdžia su visais jos klapčiukais ir agentais (Vilniaus karveliai); jėga, kuri yra žmonėse ir kurios dėka suorganizuojamos totalitarinės sistemos; Jų prižiūrimas Vilnius virsta Visatos Subine; kanukai — žmonės, iš kurių Jie išsiurbę vidinę jėgą, leidžiančią būti žmogumi; homo lithuanicus, arba niekuo ne(pasi)tikintis — lietuviškojo mentaliteto ir tapatybės tyrimai, kuriais Gavelis siekė „nukalti gal ir egzistuojančią, bet dar nesuformuotą, neištobulintą lietuvišką dvasią“.

Vilniaus pokeris | Didžioji paroda | MO muziejus
Vilniaus pokeris | Didžioji paroda | MO muziejus

Romano suvokimo formulė: „Buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip – visaip vienu metu, lygia greta.“

Vilnius: Visi veikėjai Gavelio sistemoje gyvena pagal niekam gerai nežinomą ir iki galo nepažinią Vilniaus logiką ir dėsnius, pagal Vilniaus rašomus, dėliojamus ir klaidinamus jų gyvenimų scenarijus. Vilnius ne tik šio romano demiurgas, Vilniumi Gavelis matuoja pasaulį ir kitus pasaulio miestus, tad neatsitiktinai romane Vilnius minimas 624 kartus.

Recepcija: „Vilniaus pokeris“ žymi lietuvių literatūros lūžį — iš-kaiminimą, intelektualiosios miesto prozos įsigalėjimą, apskritai, lietuvių literatūros tapimą nepriklausoma, nes tai laisvos dvasios kūrinys, kurį Gavelis rašė visiškai laisvai, sugebėjęs „dvasiškai iššokti iš visos tos atmatų duobės“.

Tarptautinis pripažinimas: „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų, prancūzų, latvių, makedonų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, suomių kalbas. Prancūzų kritika šį Gavelio romaną prilygino Jameso Joyce’o, Franco Kafkos, Milano Kunderos kūriniams. Elizabeth Novickas vertimas į anglų kalbą 2009 m. pateko į 25 geriausių verstinių Amerikos metų knygų sąrašą.

Post scriptum, arba Kaip skaityti MO didžiąją parodą „Vilniaus pokeris“? Kaip svarbiausių romano erdvių — upė, „Narutis“, anatomikumas, biblioteka, bažnyčia, „siauras plyšys tarp dviejų daugiaaukščių“  etc. — rašiomoną, nesutampantį ir besimainantį, lengvai nepatikimą pasakojimą apie laiką ir meną.

 

Pagal Ričardą Gavelį ir Jūratę Čerškutę

Paieška