10 Lietuvos fotografijos istorijų. Monika Požerskytė

Užfiksavo žymiausius Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus

Fotografė Monika Požerskytė (g. 1981) žinoma kaip jautrių portretų kūrėja, socialinių fotografijos projektų autorė. Taip pat menininkė yra ir fotografo Romualdo Požerskio dukra. Šį faktą fotografė reflektuoja savo kūryboje, serijoje „Keturi“, kurioje užfiksuoja žymiausius Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus: Antaną Sutkų, Aleksandrą Macijauską, Romualdą Rakauską ir Romualdą Požerskį. 

Studijiniuose nespalvotuose portretuose draugai fotografai įamžinti būtent kaip savo profesijos atstovai: rankose laiko žymiausius savo kadrus, taip pat savo autoportretus ir įvairias draugystę menančias bendras nuotraukas. 

Požerskytė ciklu „Keturi“ prisideda prie Lietuvos fotografijos legendos kūrimo, bet kartu ir atskleidžia jautrų savo santykį su didelę įtaką jai padariusia tėvų kartos fotografija.

„100 metų kartu“

Savo kūryboje Požerskytė tęsia Lietuvos fotografijos mokyklos humanistines tradicijas. Ji jautriai žvelgia į žmogų, nevengia prieiti ypač arti, regis, net leidžia per fotoobjektyvą išvysti ne tik portretuojamojo išorę, bet ir vidinį grožį. 

Šis siekis ryškus serijoje „100 metų kartu“, kurioje Lietuvos šimtmečio proga Požerskytė fiksavo tokio pat garbingo amžiaus sulaukusius senolius. Jiems įamžinti pasirinko abstraktų ryškų foną. Tokiu būdu fotografė atsiribojo nuo dabartinės senjorų gyvenamosios aplinkos – dažnai ligoninės ar senelių namų, ilgaamžių portretams suteikė daugiau optimizmo.

Elena Usienė | 100 metų kartu | Monika Požerskytė | MO muziejus

Monika Požerskytė 
Iš serijos „100 metų kartu“, 2018
Autorės nuosavybė 

Kasdienis ir alinantis cirko artistų gyvenimas

Monika Požerskytė | Post circle | Permainų šventė | MO muziejus

Monika Požerskytė
Iš serijos „Post Circle“, 2015
MO muziejaus kolekcija

 

Priešingą strategiją menininkė pasirinko serijoje „Post-Circle“, kurioje užfiksavo cirko artistus. Joje aplinka vaidina itin svarbų vaidmenį, leidžia vizualizuoti nefasadinį, kasdienį alinantį artistų gyvenimą, gastrolių nuovargį. 

Pro karnavalinę aprangą ir grimo sluoksnį išryškėja jų vienatvė ar artimi tarpusavio ryšiai. Ciklo kompozicijos, tiesus herojų žvilgsnis į objektyvą primena Lietuvos fotografijos mokyklos stilistiką, tačiau menininkė neatsisako spalvų, pabrėžia spalvingą cirko kasdienybę.

 

Paieška