Vilniaus laikas kine. Filmų „Laikas eina per miestą“ ir „Čia buvo Vilnius“ peržiūra

Didžiosios MO parodos „Vilniaus pokeris“ kontekste, drauge su medijų edukacijos ir tyrimų centru „Meno avilys“ kviečiame keliauti per Vilniaus laiką ir atmintį, įamžintą dokumentinių filmų juostose.

Spalio 7 d. 16.00 val. MO muziejuje rodysime vieną gražiausių filmų apie Vilnių, „Meno avilio“ restauruotą 1966 m. Almanto Grikevičiaus filmą „Laikas eina per miestą“ ir jo įkvėptą, „Sidabrine gerve“ kaip geriausias praėjusių metų trumpametražis filmas apdovanotą Eitvydo Doškaus „Čia buvo Vilnius“ (prod. Dagnė Vildžiūnaitė, „Meno avilys“).

Prieš šio išskirtinio diptiko peržiūrą, pranešimą apie Vilniaus laiką kine skaitys ir filmams daugiau konteksto suteiks medijų tyrėja Gintarė Bidlauskienė. Šis pranešimas yra įžanga į visiems atvirą, spalio 20–21 d. „Meno avilio“ sinematekoje (A. Goštauro g. 2, Vilnius) vyksiančią tarptautinę kinotyros konferenciją „Miestas kine ir audiovizualinėse medijose“. Daugiau apie konferenciją

Renginys atviras ir nemokamas.

„Čia buvo Vilnius“ | rež. Eitvydas Doškus, Lietuva, 2022, 23 min.

Vilniaus mieste, garsėjančiame savo istoriniu paveldu ir unikaliu charakteriu, vyksta ženklūs pokyčiai. Kai kurių kamera užfiksuotų gyvenimo fragmentų nebėra, tačiau filmas ne tik liudija tai, kas išbluko užmarštyje, bet ir žvilgteli į tai, kas dar laukia. Šis poetiškas kūrinys sukurtas remiantis klasika tapusiu režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmu-portretu „Laikas eina per miestą“, taip nutiesdamas laiko tiltą tarp dviejų skirtingų kartų Vilniaus miestą branginančių kino kūrėjų. N-7

„Laikas eina per miestą“ | rež. Almantas Grikevičius, Lietuva, 1966, 20 min.

Tai impresionistinis Vilniaus portretas, kuriame režisierius mėgino įsiskverbti į senuosius Vilniaus mūrus, užfiksuoti ten gyvenančią miesto istoriją, prikelti jos fantomus. Bežodžiame filme ypač iškalbingas garso takelis, kuriame prieštaringi sugretinimai suteikė filmui papildomą potekstę. Nuo sovietinio maršo pereinama prie Oginskio polonezo, varpų skambesys susiliečia su dangų skrodžiančio lėktuvo garsu. Tai vienintelis sovietmečio poetinės dokumentikos filmas, kurio pagrindinis herojus – Vilnius.

Gintarės Bidlauskienės pranešime „Vilniaus kino sankryža: A. Grikevičiaus ir E. Doškaus dialogas“, lyginamuoju požiūriu aptariami du kino dokumentikos Vilniaus portretai – A. Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ (1966) ir E. Doškaus „Čia buvo Vilnius“ (2022). Mąstant apie požiūrio taškus, filmuose vaizduojamas vietas ir maršrutus, bandoma atsakyti, kaip skiriasi Vilniaus vaizdavimas skirtingu laikotarpiu. Po karo Vilnius išgyveno milžinišką urbanistinę transformaciją – šias sovietinio miesto realijas užfiksavo A. Grikevičius. Tačiau modernistiniame jo filme atsirado vietos ir istoriniam sostinės sluoksniui. Kitaip į Vilnių žiūri ir kitas urbanistines patirtis artikuliuoja E. Doškus. Nors jo, kaip režisieriaus, debiutinis „Čia buvo Vilnius“ ir mezga dialogą su savo pirmtaku, šiame Vilniuje vaikšto kiti personažai, girdisi kiti balsai, o postapokaliptinė estetika artina filmą prie antropoceno tradicijos.

G. Bidlauskienė dirba Vilniaus universitete, yra humanitarinių mokslų daktarė. Pagrindinės jos mokslinių interesų sritys – geokritika, miesto studijos, miesto reprezentacijos ir Vilniaus miesto reprezentacijos mene. Gimė, gyvena, vaikšto ir atžalą augina Vilniaus mieste.

Renginio vizuale – kadras iš filmo „Čia buvo Vilnius“.