Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais ir jų autoriais
Patricija Jurkšaitytė
Patricija Jurkšaitytė kūrybos įkvėpimo semiasi iš visai kitų šaltinių nei dauguma lietuvių tapytojų. Kaip jos bendraamžis anglas Glennas Brownas ir kai kurie kiti Vakarų menininkai, lietuvė kopijuoja ir transformuoja garsių senųjų meistrų paveikslus. Tiesa, jų konceptualiai racionalias ir ironiškas strategijas P. Jurkšaitytė pakeičia nevienareikšmišku mįslingai nostalgišku praeities vertinimu.
Tapydama menininkė seka tikrove, bet aklai jos nekopijuoja. Tikrovė jai – santykio su aplinka išraiška. P. Jurkšaityę domina laikas, laikinumas, simbolių prasmė, asmeninio santykio su būties, socialiniais reiškiniais ir religija paieškos.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Menininkė dalinasi, kad tapydama „Natiurmortą“ jautėsi tarsi atlikdama ilgas rekolekcijas ir savotiškai išpirkdama kaltę dėl visuomenėje klestinčios nelygybės, vartotojiškumo ir atsainumo. Apelsinų paveiksle daugybė, jie panašūs vienas į kitą – kaip minia, kurioje neįmanoma išskirti atskirų žmonių veidų. Jie primena iš tų pačių egzotiškų kraštų po pasaulį pasklidusius pabėgėlius, kuriuos dažnai apibūdiname vienu žodžiu, net nepasigilinę į atskirus gyvenimus.
Patricija Jurkšaitytė
Natiurmortas, 2019
Drobė, aliejus, 150 x 250 cm.
MO muziejaus kolekcija
P. Jurkšaitytė kuria senovinėmis grizailės ir lesiruotės technikomis, kai ant jau pradžiūvusio pilkšvai ir baltai tapyto paveikslo tepamas skaidrus, plonas dažų sluoksnis ir formuojamas optinis vaizdas. Tad galima sakyti, kad šį „Natiurmortą“ menininkė kūrė du kartus – pirma nutapė apelsinus juodai ir baltai, o antrą kartą – spalvotai.
Įdomu, kaip atrodo šis procesas?
Žiūrėk video! Jame užfiksavome tapytojos kūrybinio proceso užkulisius: kadruose pamatysi drobės „augimą“ nuo pirmų potėpių iki galutinės idėjos įgyvendinimo.
Leonardas Gutauskas
„Jeigu tapau, tai išvis į popierius nepažiūriu, <…> bet jau jeigu rašau, tai tada uždžiūva man ir dažai…“, – teigia lietuvių tapytojas ir rašytojas Leonardas Gutauskas.
Kur yra šio menininko kūryba moderniosios lietuvių tapybos žemėlapyje? Ogi ten, kur susikerta istorija ir amžinybė, fizika ir metafizika. L. Gutausko paveiksluose ši keliaguba sankirta yra išreikšta akivaizdžiau, nuoširdžiau ir paprasčiau nei daugelio kitų talentingų lietuvių kūrėjų.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Eskizams artima Leonardo Gutausko tapyba ant popieriaus – tarsi dienoraštis, fiksuojantis autoriui labiausiai rūpimas temas ir sprendžiamus klausimus. Jei drobės menininkas imasi susikaupęs, tai tapyba ant popieriaus – laisvesnis, ne toks įpareigojantis žanras. Ypač įdomu ją stebėti matant ir išbaigtus, ant drobės perkeltus paveikslus.
Leonardas Gutauskas
Bulvių valgytojai pagal Van Gogą, 2010
Popierius, akvarelė, 21,5 x 30 cm.
MO muziejaus kolekcija
MO kolekcijoje gali peržiūrėti joje esančius ant popieriaus tapytus kūrinius, L. Gutausko sukurtus 2000–2010 metais:
Susipažink su autoriumi artimiau!
Šiame video pokalbyje menotyrininkė Raminta Jurėnaitė kalbina L. Gutauską apie dvi jo mūzas – rašymą ir tapybą: kaip jis suderina šias veiklas, kokie jo kūrybos principai, temos ir vertybės.
O II pokalbio dalyje menininkas dalinasi prisiminimais apie savo kolegas dailininkus ir rašytojus:
Šarūnas Sauka
Šarūno Saukos tapybos ikonografija labai originali, bet patys tapybos principai artimi siurrealizmo ir fantastinio realizmo srovėms. Jo fantasmagorinių košmariškų vizijų ir haliucinacijų šaknys yra realybėje, jos maitinamos biblinių, literatūrinių ir dailės istorijoje susiklosčiusių vizualių pragaro, rojaus ir skaistyklos įvaizdžių.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Šarūnas Sauka
Kaimo romanas, 2008
Drobė, aliejus, 140 x 140 cm.
MO muziejaus kolekcija
Trumpas video pasakojimas apie tapytoją Šarūną Sauką.
Įdomaus!
Arturas Valiauga
Fotomenininko Arturo Valiaugos kūryba tuo pat metu ir tęsia Lietuvos fotografijos tradicijas, ir ryškiai iliustruoja šiuolaikinės fotografijos tendencijas. Svarbiausia daugelio šio autoriaus darbų tema yra „paprasto“ žmogaus gyvenimas, kuriam ypatingas dėmesys buvo skiriamas dabar jau klasikine vadinamoje XX a. 7–9 dešimtmečių Lietuvos fotografijos mokykloje. Tačiau įvairius žmogaus tapatybės ir gyvenimo aspektus A. Valiauga savo fotografijose parodo kitaip nei vyresnioji lietuvių fotografų karta.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Kaip į fotografiją ir gyvenimą mus skatina žvelgti A. Valiaugos kūryba? Sakoma, kad šio autoriaus darbus žiūrovas geriau supras tada, kai fotografijose matomus daiktus, interjerų detales ar žmonių gyvenamosios aplinkos fragmentus interpretuos kaip tam tikrų istorinių laikotarpių ir jiems būdingų socialinių, kultūrinių, politinių aplinkybių ženklus. Fotomenininko fotografijos bus tuo prasmingesnės, kuo daugiau su jomis susijusių kontekstų bus žinomi žiūrovui. O su šaltibarščiais – ryškiausia vasaros sriuba, – jų gaminimo procesu ar skonių sudėtimi juk esame susidūrę kone kiekvienas!
Arturas Valiauga
Saulė. Šaltibarščiai. Soest. Olandija. Iš ciklo „Tylusis identitetas“, 2005–2006
21 x 100 cm.
MO muziejaus kolekcija
Eglė Rakauskaitė
XX–XXI a. sandūroje performansų, videoperformansų, videoinstaliacijų kūrėja Eglė Rakauskaitė buvo viena geriausiai žinomų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, visame pasaulyje garsinama Stambulo ir Venecijos bienalių, daugybės kitų tarptautinių parodų dalyvė.
Baigusi tapybos studijas E. Rakauskaitė nutapė paveikslų, sukūrė spalvotų lino raižinių, pirmuosiuose mados festivaliuose pristatė keletą pačios pasiūtų drabužių kolekcijų. Tačiau vėliau vaizdavimą ji iškeitė į juslėmis patiriamą būtį, vienaip ar kitaip pakeistos fizinės tikrovės pristatymą. Kurį laiką menininkės „vizitinė kortelė“ buvo organinės medžiagos ir maisto produktai: plaukai, gėlių žiedlapiai, medus, šokoladas, taukai, taip pat – jos kūnas.
Viktorinoje naudotas kūrinys
E. Rakauskaitės kūriniuose svarbus medžiagiškumas ir naudojamų medžiagų poveikis. Tai puikiai perteikia menininkės performansas „Meduje“ (1996), kurio metu ant E. Rakauskaitės nuogo kūno buvo pilamas medus. Jos kūno poza priminė kūdikį moters įsčiose, o šlangutė, per kurią buvo kvėpuojama – virkštelę. Pasitelkdama skirtingas medžiagas ir savo kūną, autorė plėtojo moteriškumo, motinystės, kūniškumo temas.
Eglė Rakauskaitė
Meduje, 1996 (stop kadras iš performanso)
30 min.
MO muziejaus kolekcija
Kviečiame žiūrėti trumpą video pasakojimą apie Eglę Rakauskaitę.
Gintautas Trimakas
XX a. 8–9 dešimtmetyje fotomenininkas konceptualistas Gintautas Trimakas susidomėjęs fotografavo uždaras erdves ir naudotus daiktus. Visuose būstuose, kuriuose trumpiau ar ilgiau svečiavosi G. Trimakas, autorius dėmesį fokusuodavo į pavienes buitinės aplinkos detales. Menininkui pavyksta ir ištyrinėti daiktų medžiagiškumą, ir suteikti jų atvaizdui dematerializuojantį pobūdį. Dėl šviesos ir šešėlių žaismo, slėpimo ir transparencijos derinimo paprasti kasdieniai daiktai G. Trimako fotografijose tampa paslaptingais, dvasingais objektais, o fotomontažo būdu sudėliojamos didelės, plokščios, statiškos, į ilgį ištemptos kompozicijos spinduliuoja ramybe.
Viktorinoje naudoti kūriniai
Fotografijų serijose „Skaidrus stovintis I–II“, „Valgomas stovintis I–II“, „Gulinti daržovė I–II“, „Stovintis metalinis I–II“ G. Trimakas pasirenka tokius daiktus, kurie neturi ryškesnių savybių. Jis fotografuoja lengvai pakeičiamus nedidelius objektus – arbatos sietelį, skardinę lėkštę, elektros jungiklį, vandens čiaupą, muilo gabalėlį, drobinį rankšluostį, daržovę, vaisių. Visi daiktai tuščiame fone įkomponuoti centre ir sunku pasakyti, ar jie guli ant plokštumos, kabo ant sienos ar laisvai plūduriuoja erdvėje. Kai kada šiuos daiktus net sunku identifikuoti.
Tai kaip manai, kokia gi čia daržovė guli?
Gintautas Trimakas
Gulinti daržovė II, 1996
42,5 x 43,5 cm.
MO muziejaus kolekcija
Kitas viktorinoje panaudotas G. Trimako kūrinys – „Stovintis valgomas I“. Fotografijoje vaizduojama šaltiena – šį patiekalą taip pat nelengva identifikuoti, tiesa?
Gintautas Trimakas
Stovintis valgomas I, 1991
44,5 x 44,5 cm.
MO muziejaus kolekcija
„Gyvenimo credo – iš minimumo maksimumą padaryti. Ir, didžiąja dalimi, daug metų buvo toks šūkis: Kova su atpažinimo džiaugsmu“, – savo kūrybos principus dėsto G. Trimakas.
Kviečiame žiūrėti video, kuriame menininkas pasakoja apie kūrybą ir rodo savo fotografijas.
Birutė Žilytė
Birutė Žilytė – grafikė, knygų iliustratorė, sieninės tapybos meistrė. Išskirtinis menininkės iliustracijų bruožas – spalvingumas. Dailininkė mėgsta ryškias spalvas (ypač įvairius raudonos atspalvius), dekoratyvius gryno dažo derinius. Spalvų turtingumo autorė semiasi iš gamtos. Kontrastingais deriniais ji pabrėžia lūžtančias plokštumas, sukuria netikėtus optinius reginius. Dėl šių išskirtinių kūrybos bruožų B. Žilytės vaikiškų knygų iliustracijos buvo novatoriškas dalykas ne tik lietuvių grafikoje.
Skaityk trumpą pasakojimą apie B. Žilytę ir pamatyk keletą jos kūrinių MO tinklaraštyje:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Kone ryškiausias B. Žilytės kūrinys – kartu su vyru dailininku Algirdu Steponavičiumi 1969–1972 metais sukurta freska Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“. Kūrinys buvo skirtas praskaidrinti mažųjų ligonių dienas, todėl freskoje pavaizduoti į fantastinį pasakų pasaulį žiūrovą perkeliantys motyvai. Juose – ir B. Žilytės pamėgta Eglė žalčių karalienė, ir daugiagalviai slibinai bei viduramžių riteriai, ir pačios autorės sugalvoti veikėjai.
Birutė Žilytė, Algirdas Steponavičius
Sienų tapyba Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“, 1969–1972
Skaitmeniniu būdu atkurtas fragmentas, 2018
Spauda ant aliuminio kompozito plokštės, 230 × 1872 cm
Įspūdingo dydžio kūrinys, užėmęs net 110 kvadratinių metrų plotą, buvo suskirstytas į atskirus fragmentus, kurių kiekviename pasakojama atskira istorija. Bėgant metams freskoje atsirado pažeidimų, kai kur išbyrėjo tinko sluoksnis. 2015 metais šis kūrinys įrašytas į Kultūros paveldo saugomų objektų sąrašą, tačiau restauracija kol kas nevykdoma.
2018 metais „Vilniaus galerija“ ir pati autorė freską atkūrė skaitmeniniu būdu. Taigi jos fragmentą gali pamatyti MO bistro!
Kviečiame klausytis pokalbio su pačia menininke apie jos kūrybą.
Meninininkę kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.
O jei norėtųsi trumpai ir koncentruotai – žiūrėk šį video pasakojimą.
Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius
Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius yra jaunosios kartos menininkų duetas, tyrinėjantis technologijų, gamtos ir politikos santykius. Jų videodarbai ir instaliacijos pasižymi prekinę išvaizdą imituojančia estetika ir sudėtingais natūros vartojimo siužetais: menininkai gilinasi, kokiais būdais žmogus keičia gamtą tam, kad ją būtų maloniau vartoti.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Instaliaciją „Paint Job“ (2018) sudaro trys nudažyto aliuminio objektai. Dydžiu ir forma jie primena automobilio dalis. Visos jos – oranžinės spalvos. Skirtingus atspalvius menininkai parinko pagal pigmentus, žuvies pramonėje naudojamus lašišos mėsai dažyti. Žuvies griežinėlius imituoja ir objektų forma. Visa tai rodo, kad maisto išvaizdos „patobulinimas“ šiandien nebesiskiria nuo automobilio „tiuningavimo“.
Algimantas Švėgžda
Tapytojo, grafiko Algimanto Švėgždos darbai yra gražūs ir kiekvienam suprantami. Tik to supratimo gilumas gali labai skirtis. Nė vienas žiūrovas nepasakys: „Aš irgi taip galėčiau“, niekas nepabūgs bet kurio dailininko darbo kabinti ant sienos. Tačiau išklausius visas bičiulių pasakojamas ir paties menininko gausiai prirašytas istorijas (iš dienoraščių, laiškų, piešinių paraščių), akivaizdu, kad su miesčioniškumu, dekoratyvumu, paviršutiniškumu A. Švėgždos kūryba turi labai jau nedaug bendro.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Tokie tikroviški, bet iš tikrųjų – nupiešti spalvotomis pastelėmis!
Algimantas Švėgžda
Zwei gelbe Apfel (Du geltoni obuoliai), 1991
Popierius, pastelė, 51 x 73 cm.
MO muziejaus kolekcija
Aušra Andziulytė
Kaunietė tapytoja abstrakcionistė Aušra Andziulytė buvo moterų tapytojų grupės „Keturios“, kurias dar vadindavo „kandimis“, iniciatorė. Autorės tapyba ant drobės ir ant šviesą reflektuojančios, todėl nuolat vizualiai kintančios, skardos liudija itin kruopštų, apmąstytą, išbaigtą ir technologiškai precizišką dailininkės požiūrį į kūrybinį procesą. Menininkei ir dabar svarbiausia išlieka tai, kas tradiciniu požiūriu yra laikoma tapyba – laisva tapysena ir gestas, faktūriškumas, spalva ir turtingi koloritai.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Menininkė dalinasi, kad kurdama šį paveikslą pirmiausia siekė „guldyti dažą ant skardos“. Pradėjusi nuo juodos spalvos, A. Andziulytė pasakoja: „po to man reikėjo geltonos dėmės. Atsirado kažkokia lyg citrina. Citrina, kurią kaip ir išspaudžiau. Būtent dėl to darbas vadinasi „Apie citriną“.
Aušra Andziulytė
Apie citriną, 2010
Skarda, aliejus, 106 x 126 cm.
MO muziejaus kolekcija
Klausykis pokalbio su tapytoja Aušra Andziulyte ir pamatyk jos dirbtuves!
Šiame video įraše menininkė pasakoja apie įtakas kūrybai, naudojamų medžiagų kilmę, dalinasi asmeninėmis įžvalgomis. Ją kalbina Raminta Jurėnaitė.
Video fone matyti daugiau tapytojos darbų. Beje, tarp jų gali pamatyti ir autorės kūrinį „Apie citriną“!
