Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais ir jų autoriais

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Antanas Sutkus sukūrė bene labiausiai užsienyje jį išgarsinusią fotografijų seriją „Jeanas Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje“. 1965 metais penkių dienų viešnagės Lietuvoje metu, garsiąją prancūzų porą kartu su rašytojais Eduardu Mieželaičiu ir Mykolu Sluckiu lydėjęs A. Sutkus Nidoje užfiksavo ekspresyvų filosofo Sartre’o įvaizdį, kuris įsiminė ir yra atpažįstamas įvairiose pasaulio šalyse.

A. Sutkaus darbuose taip pat ryškus išskirtinai „lietuviškas“ humanistinės fotografijos bruožas. Autoriui buvo svarbu įamžinti Lietuvos žmones jų autentiškoje ir pačiam fotografui artimoje būtyje. Siekis išsaugoti lietuvišką tapatybę buvo nulemtas ne vien politinių aplinkybių, bet ir natūraliai kilo iš paties fotografo gyvenimiškos patirties.

O jei norėtumei trumpai ir koncentruotai – apie A. Sutkų skaityk pasakojimą MO tinklaraštyje:

Povilas Ričardas Vaitiekūnas – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių tapytojų. Jam kaip reta kuriam kitam pavyko perteikti sunkiai apčiuopiamą gamtovaizdžio (ir ne tik) lietuviškumą. Greta aliejinės tapybos ant drobės Vaitiekūnas daug tapo akvarele ir guašu popieriuje, piešia, kuria skulptūrinius objektus iš rastų daiktų.

Visa P. Vaitiekūno kūryba pakeri donkichotišku užmoju tapybos tradiciją susieti su lietuvių etnografija, mitais ir perteikti šio nedidelio krašto nepakartojamas spalvas ir šviesą. Šiam tikslui jis pasitelkia tiek tapytojo, tiek literato talentą.

Platesnį dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės pasakojimą apie Povilą Ričardą Vaitiekūną rasi čia:

Tapytojo Vytauto Povilaičio potėpių sistema išskirtinė: baltų, pilkų tonų plotus autorius užtapydavo monotoniškai, nebijojo žiūrovui atverti daug lygių dėmių. Juodos linijos rėmino spalvotus pastatus ir skurdžius tamsius medelius, žmones, mašinas, neišryškindamos nei pirmo plano, nei fono. Paveikslus sukurdavo brūkšniais ir linijomis.

Dėl savitos technikos V. Povilaičio tapyba vadinta koloristiniu kilimu! Naują dažų sluoksnį dailininkas klodavo ant seno nutapyto motyvo, sluoksnį po sluoksnio, vieną ant kito. Ir taip daug kartų.

Plačiau apie menininką pasakoja Kristina Budrytė, štai čia:

Algimantas Kunčius – vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklą formavusios kartos atstovų. Su šia mokykla fotomenininką siejo ne tik dalyvavimas reikšminguose įvykiuose bei organizacinėje veikloje. Jo kūrybos bruožai taip pat įkūnijo mokyklai būdingą pasaulėvaizdį.

Tai ypač ryšku ankstyvuosiuose A. Kunčiaus kūrybos cikluose. Viena žymiausių jo fotografijų serijų – „Sekmadieniai“ (1968–1985), kuri dėl numanomų religinių motyvų tarybiniu laikotarpiu netgi buvo cenzūruojama.

Neįmanoma kalbėti apie Algirdo kūrybą atskirai nuo jo brolio Remigijaus. Jiedu – identiški dvyniai, geriausi draugai ir kūrybinis tandemas, plačiai žinomas tiek vizualiųjų menų scenoje, tiek… breiko šokių aikštelėje! Beveik visus kūrinius broliai atlieka bendradarbiavimo ir draugiško varžymosi principu. Ir taip – nuo pat sudėtingos vaikystės, praleistos su girtaujančiais tėvais, o vėliau Alytaus vaikų globos namuose. Valdiški namai ir iš jų atsinešti patyrimai broliams Algirdui ir Remigijui Gataveckams tapo svarbiu kūrybinės energijos šaltiniu ir jų sėkmės istorijos pradžia.

Keletas įdomybių apie brolius – ir MO kurtoje paMOkoje:

Jaunojo menininko paveikslų tema – savistaba ir autorefleksija. Tradicinės tapybos rūšys – žanrinis paveikslas, autoportretas, peizažas, interjeras, natiurmortas ir rankų studijos – padeda jam gilintis į tapybos procesą. Tapydamas Andrius Zakarauskas semiasi impulsų iš savo patirties, artimiausios aplinkos, iš praeities ir dabarties meno. Autorefleksija persmelkta melancholijos ir liūdesio, kuriuos atsveria keistas ir labai asmeniškas humoras.

O trumpai ir skaniai apie šį autorių ir keletą kitų jo kūrinių gali atrasti MO paMOkoje tarp kitų dviejų įdomių lietuvių autorių:

Romualdas Požerskis – fotomenininkas, kūrybingai plėtojęs humanistinės Lietuvos fotografijos tradicijas. Autorius savo darbuose jungė vyresniųjų kolegų fotografų ryškiausius kūrybos bruožus. Kaip jis pats sako:

Aš iš Macijausko perėmiau formą – aštrią, užbaigtą įdomią formą, iš Kunčiaus paėmiau tipažus, iš Sutkaus psichologizmą, iš Rakausko – simbolinius dalykus.

„Atlaidai“ – ko gero, žymiausias R. Požerskio fotografijų ciklas, tarybiniu laikotarpiu dėl ideologinių suvaržymų vadintas „Kaimo šventėmis“. Autorius atlaidus fotografavo beveik du dešimtmečius – nuo 1974 iki 1993 metų, kai žmonės į šventę nustojo važiuoti arkliais kinkytais vežimais, o tradicijos užleido vietą modernumui ir šventimui be dvasinio turinio.

Apie tai ir apie autorių plačiau pasakoja menotyrininkas Tomas Pabedinskas:

Šarūnas Sauka – turbūt populiariausias šiuolaikinis Lietuvos tapytojas, debiutavęs XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Jis iškart išsiskyrė iš kitų savo kartos tapytojų.

Š. Saukos tapybos ikonografija labai originali, o tapybos principai artimi siurrealizmo ir fantastinio realizmo srovėms. Jo fantasmagorinių košmariškų vizijų ir haliucinacijų šaknys yra realybėje, jos maitinamos biblinių, literatūrinių ir dailės istorijoje susiklosčiusių vizualių pragaro, rojaus ir skaistyklos įvaizdžių.

Plačiau pasakoja Raminta Jurėnaitė:

O dailės istorikė dr. Erika Grigoravičienė netgi visą Kultūros istorijos skyrelį apie Šarūną Sauką surašė! Jį rasi čia:

Eglė Vertelkaitė –  viena ryškiausių lietuvių grafikių. Ji kuria vis naujus ir vis kitokios stilistikos grafikos darbus, o kūriniai – įvairiausių dydžių: vieni maži, kiti didžiuliai; naudojami lakšto lapai arba labai išilginti, arba taisyklingo kvadrato formos. Darbų motyvai kartais banalūs ir paprasti, o kartais iki skausmo žinomi – atėję iš kino filmų, žurnalų, knygų.

Savo kūryboje Eglė dažnai nagrinėja moteriško tapatumo temas, pasitelkdama skolintus vaizdinius iš įvairių medijų ir juos tiražuodama. Menininkės darbai daugiaprasmiai, mįslingi, juose nemažai kultūrinių citatų.

Meno kritikė Monika Krikštopaitytė apie Eglę Vertelkaitę yra rašiusi: Visokie struktūralistai, semiotikai, antropologai galėtų sėdėti smakrus parėmę ir su malonumu studijuoti Vertelkaitės grafinius rebusus, nes jie prisotinti labai apsiskaičiusio, linkusio į analitiką žmogaus minčių viražų.

O platesnį menotyrininkės pasakojimą rasi čia: