Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais ir jų autoriais

Stasys Krasauskas – ne tik populiariausias SSRS ir už jos ribų sovietmečio Lietuvos grafikas. Menininkas buvo ir puikus plaukikas bei LSSR vandensvydžio rinktinės narys! Be to, dar jis suvaidino jūrininką Raimundo Vabalo filme „Žingsniai naktį“ (1962), dainavo Liutauro partiją mėgėjiškame Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ pastatyme (1961).

Svarbiausia raiškos priemonė daugelyje S. Krasausko kūrinių – plona, tiksli, griežta linija linoleumo ir medžio raižiniuose. Grafiką jis vadino juodos ir baltos kova, visa autoriaus kūryba – nespalvota ir, anot jo paties ir amžininkų, – mąsli.

Pagrindinis jos motyvas – žmogaus kūnas ir judesys. Dailios, proporcingos ir energingos nuogos figūros čia įvaizdina abstrakčias sąvokas ir poetines metaforas, modernaus pasaulio žmogų paverčia galingu, o jaunystę ir meilę padaro amžiną.

Jonas Mackonis-Mackevičius – dviejų mūzų riteris. Jam pakluso ir dailininko teptukas, ir rašytojo plunksna. Buvo didelis eruditas (gerai mokėjo 5 užsienio kalbas), inteligentiškas žmogus, nestokojęs humoro jausmo. J. Mackonis domėjosi meno istorija, rašė kritikos straipsnius, monografijas, taip pat jo plunksnai priklauso 4 dramos kūrinių, 5 operų (geriausiai žinoma Vytauto Klovos opera „Pilėnai“, 1956), 2 operečių libretai ir net kino filmo scenarijus („Julius Janonis“, 1959).

Vis dėlto didžiąją autoriaus kūrybos dalį sudaro tapyba, kuri buvo jo pašaukimas ir profesija.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Antanas Sutkus sukūrė bene labiausiai užsienyje jį išgarsinusią fotografijų seriją „Jeanas Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje“. 1965 metais penkių dienų viešnagės Lietuvoje metu, garsiąją prancūzų porą kartu su rašytojais Eduardu Mieželaičiu ir Mykolu Sluckiu lydėjęs A. Sutkus Nidoje užfiksavo ekspresyvų filosofo Sartre’o įvaizdį, kuris įsiminė ir yra atpažįstamas įvairiose pasaulio šalyse.

A. Sutkaus darbuose taip pat ryškus išskirtinai „lietuviškas“ humanistinės fotografijos bruožas. Autoriui buvo svarbu įamžinti Lietuvos žmones jų autentiškoje ir pačiam fotografui artimoje būtyje. Siekis išsaugoti lietuvišką tapatybę buvo nulemtas ne vien politinių aplinkybių, bet ir natūraliai kilo iš paties fotografo gyvenimiškos patirties.

O jei norėtumei trumpai ir koncentruotai – skaityk pasakojimą MO tinklaraščio įkvėpimuose.

Linas Jusionis – jaunas tapytojas, kurio debiutą drąsiai galime vadinti ryškiu. Jo darbus geriausia žiūrėti serijomis, nes tuomet geriau atsiskleidžia principai, kuriais remiasi menininkas. Tolygiom, nuosaikiom spalvom nutepti glotnūs jo drobių paviršiai vizualiai yra labai priartėję prie geometrinės abstrakcijos, tačiau po kelių sekundžių apsirikimo, žiūrovas gali atpažinti, jog vaizdas yra konkretus, paimtas iš realybės, tik apžiūrimas iš labai arti arba mažai informacijos teikiančiu kampu.

L. Jusionio kūrybą įkvepia kino filmai, tačiau jo darbuose aktyvus veiksmas visuomet lieka „už kadro“. Menininkui svarbu sukurti įtampos ir laukimo atmosferą. Jo paveikslai dažnai priartėja prie abstrakcijos – peizažai ar architektūros fragmentai perteikiami grynomis geometrinėmis formomis.

Fotomenininkas Arūnas Kulikauskas – tylus keliautojas, stabdantis beprotišku tempu judančią kasdienybę. Statiškumas ir monotonija jo darbuose, be to, kad yra vieni kertinių jo kūrybinio braižo akmenų, atsiranda ir iš naudojamos technikos – primityvios pinhole ir momentinės polaroid fotografijos derinio.

A. Kulikauskas 22 metus (1990–2012 m.) gyveno ir dirbo Niujorke. Ten susipažino su Jonu Meku, dirbo jo įsteigtame avangardinio kino archyve „Anthology Film Archive“. Įdomu tai, kad autorius siejamas su sovietmečio paskutinį dešimtmetį veikusia neformalia jaunų fotomenininkų grupe „Plėšriųjų sekcija“. Toks grupės vardas kilo dėl to, kad ji veikė Kauno zoologijos sodo fotolaboratorijoje, įsikūrusioje šalia plėšrūnų narvų.

Hito Steyerl yra japonų kilmės vokiečių menininkė, kuri 2017 metais užėmė pirmą vietą įtakingiausių šiuolaikinių menininkų šimtuke ir tapo pirmąja tai padariusia moterimi. Savo kūryboje ji nagrinėja šiuolaikinių medijų problematiką ir virtualių vaizdų įtaką kasdienybei.

Daugiau apie šią menininkę ir 5 jos kūrinius online atrasi čia:

Neįmanoma kalbėti apie Algirdo kūrybą atskirai nuo jo brolio Remigijaus. Jiedu – identiški dvyniai, geriausi draugai ir kūrybinis tandemas, plačiai žinomas tiek vizualiųjų menų scenoje, tiek… breiko šokių aikštelėje! Beveik visus kūrinius broliai atlieka bendradarbiavimo ir draugiško varžymosi principu. Ir taip – nuo pat sudėtingos vaikystės, praleistos su girtaujančiais tėvais, o vėliau Alytaus vaikų globos namuose. Valdiški namai ir iš jų atsinešti patyrimai broliams Algirdui ir Remigijui Gataveckams tapo svarbiu kūrybinės energijos šaltiniu ir jų sėkmės istorijos pradžia.

Vieno žymiausių Lietuvos spaudos fotografų, daugybės „Auksinių kadrų” laureato Ramūno Danisevičiaus sėkminga kūrybinė karjera skatina klausti: kada reportažiniu metodu užfiksuotas kadras yra tiesiog gera spaudos fotografija, o kada tampa kūriniu ir priskiriamas meno sričiai? Atsakymą pateikti nesunku: tuomet, kai svarbesnė už įamžintus įvykius tampa pati fotografija ir jos autoriaus braižas bei individualus matymas, perteikiantis fotografo požiūrį į pasaulį. R. Danisevičiaus kūryba visiškai atitinka šiuos bendriausius kūrybinės fotografijos principus. Kasdienę aplinką ir įprastus įvykius fotografas parodo kaip įdomius, pateikdamas juos ryškiu autoriniu braižu.

Būtent šis menininkas 2017 metų birželį drauge su fotografu Sauliumi Žiūra dviračiu numynė iš Vilniaus į Paryžių. Autorius sako, kad šis pomėgis susiformavęs nuo mažumės: „Dviratis man yra laisvė ir nepriklausomybė. Juo važinėju nuo vaikystės.“

Sužinoti daugiau įdomių faktų bei pamatyti R. Danisevičiaus fotografijų gali ir MO muziejaus sukurtoje paMOkoje tarp kitų dviejų išskirtinių MO kolekcijos autorių. Ją rasi čia:

Lietuvių menininkas Viktoras Paukštelis – tapytojas ir pianistas, kalbantis vaizdais ir garsais, daile ir muzika. Spalvos jo paveiksluose skamba kaip jautriais pirštais priliesti fortepijono klavišai, o kompozicijos yra supintos, suaustos taip, lyg gerai suderinti instrumentai. Autorius atskiroms spalvoms tarsi suteikia savarankiškų, tiesiog magiškų ir net hipnotizuojančių galių, tad žiūrovui tereikia „įsijungti“ abstraktųjį mąstymą ir matyti tik plokštumas, linijas.

Įdomu tai, kad V. Paukštelį galėtume vadinti ne tik dailininku ar muzikantu, bet ir sportininku. Poilsį ir pusiausvyrą autorius atranda ne tik kurdamas, o bėgdamas – per savaitę menininkas nubėga 80 ar net 100 kilometrų!

Pamatyti daugiau V. Paukštelio darbų gali ir MO muziejaus sukurtoje paMOkoje tarp kitų dviejų įdomių lietuvių autorių.
Ją rasi čia: