Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais ir jų autoriais

XX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje Kostas Dereškevičius su trimis jaunesniais jo bendražygiais tapytojais susibūrė į neformalią grupę „4“. Jie pirmieji lietuviškoje tapyboje pradėjo vaizduoti naujus, kartais net brutalius savo gyvenamojo meto ženklus. Dereškevičiaus pagrindine kūrybos tema tapo miesto gyventojai ir jų aplinka. Menininko paveiksluose veiksmo vieta buvo naujų gyvenamųjų kvartalų būstai ir kiemai, kasdienis miesto transportas, paežerės, kurortai savaitgaliais.

Apie menininką (ir kitus Ketveriukės dailininkus) gali paskaitinėti ir Kultūros istorijoje:

Grafikė, fotomenininkė Aleksandra Jacovskytė pirmiausiai žinoma kaip teatro dailininkė, sukūrusi scenografijų, kostiumų daugybei teatro, operos, baleto spektaklių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau nuo studijų laikų ji fotografavo draugus, pažįstamus ir šiaip praeivius žmones Vilniaus senamiestyje. Ilgainiui šios nuotraukos įgauna vis didesnę vertę – jose išliko senojo Vilniaus atmosfera, išnykusios miesto vietos, architektūros fragmentai, o taip pat daug garsių veidų, jų šypsenos, rimtis, prabėgusio laikmečio nuotaika.

Pameni, kai pernai rudenį šalia MO muziejaus įėjimo kažkas paliko kryželiu siuvinėtą „Volkswagen Golf 2”? Tai buvo Severijai Inčirauskaitei-Kriaunevičienei priklausantis automobilis, tiksliau – jos meno kūrinys-instaliacija „Rožėm klotas kelias” (2008).

Severija – tekstilininkė, garsėjanti metalo siuvinėjimo technika. Ši tarptautinio pripažinimo sulaukusi lietuvių menininkė bendradarbiavo su pačiu Banksy – 2015 metais dalyvavo šio paslaptingo gatvės menininko organizuotoje parodoje „Dismaland”.

Menininkės technika reta ir išskirtinė. Siuvinėdama metalą Severija tarsi kritikuoja populiariąją kultūrą, savo darbams pasirinkdama dažniausius rankdarbių žurnaluose randamus raštus. Tradicinio pobūdžio siuvinėjimai netradicinėje aplinkoje – gėlių raštai ant metalo – kuria įdomius ir netikėtus kontrastus.

Kaip pasakoja menotyrininkė Monika Krikštopaitytė, Artūras Raila yra etaloninis, vienas ryškiausių 10-ojo dešimtmečio menininkų, pasirodęs beveik visose grandiozinėse (ir anuomet įspūdingai kuruotose) Šiuolaikinio meno centro parodose bei svarbiuose šiuolaikinio meno renginiuose užsienyje. Autorius iškilo kartu su po Nepriklausomybės atsiradusia menininkų karta, kurių kūryba imta vadinti šiuolaikiniu menu.

Fotografijos, video meno, instaliacijų kūrėjas A. Raila kūrybinę karjerą pradėjo kaip profesionalus skulptorius. Jam didžiulę įtaką skulptūros atsinaujinime darė pats Mindaugas Navakas. Šalia to A. Raila yra sukūręs ir nemažai videofilmų, tačiau labiausiai yra žinomas kaip tarpdisciplininių meno projektų autorius.

Vieno žymiausių Lietuvos spaudos fotografų, daugybės „Auksinių kadrų“ laureato Ramūno Danisevičiaus sėkminga kūrybinė karjera skatina klausti: kada reportažiniu metodu užfiksuotas kadras yra tiesiog gera spaudos fotografija, o kada tampa kūriniu ir priskiriamas meno sričiai? Atsakymą pateikti nesunku: tuomet, kai svarbesnė už įamžintus įvykius tampa pati fotografija ir jos autoriaus braižas bei individualus matymas, perteikiantis fotografo požiūrį į pasaulį. R. Danisevičiaus kūryba visiškai atitinka šiuos bendriausius kūrybinės fotografijos principus. Kasdienę aplinką ir įprastus įvykius fotografas parodo kaip įdomius, pateikdamas juos ryškiu autoriniu braižu.

Sužinoti daugiau įdomių faktų bei pamatyti R. Danisevičiaus fotografijų taip pat gali paMOkoje:

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Antanas Sutkus sukūrė bene labiausiai užsienyje jį išgarsinusią fotografijų seriją „Jeanas Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje“. 1965 metais penkių dienų viešnagės Lietuvoje metu, garsiąją prancūzų porą kartu su rašytojais Eduardu Mieželaičiu ir Mykolu Sluckiu lydėjęs A. Sutkus Nidoje užfiksavo ekspresyvų filosofo Sartre’o įvaizdį, kuris įsiminė ir yra atpažįstamas įvairiose pasaulio šalyse.

A. Sutkaus darbuose taip pat ryškus išskirtinai „lietuviškas“ humanistinės fotografijos bruožas. Autoriui buvo svarbu įamžinti Lietuvos žmones jų autentiškoje ir pačiam fotografui artimoje būtyje. Siekis išsaugoti lietuvišką tapatybę buvo nulemtas ne vien politinių aplinkybių, bet ir natūraliai kilo iš paties fotografo gyvenimiškos patirties.

O jei norėtumei trumpai ir koncentruotai, bet su daugiau fotografijų – skaityki pasakojime MO tinklaraštyje:

Marta Vosyliūtė – scenografė, tapytoja, kultūros kritikė, kažkada palyginusi save su sprintere. Ilgų nuotolių bėgimas ar maratonas, reikalaujantys nuoseklaus pasiruošimo ir ištvermės, – ne jos stichija (žinoma, išskyrus scenografiją, kur veikia savos taisyklės). Todėl Vosyliūtės kūryba iš pažiūros atrodo nerimta, net mėgėjiška. Tai ji „pakibina“ tapybą, tai paišo komiksines istorijas, o vėliau prisiuva drobinių maišelių ir išparduoda. Kartais paflirtuoja ir su fotografija, video kūryba, bet įdomiausiai sprinterės charakteris matyti Martos tapyboje ant popieriaus ir piešiniuose.

Anot pačios menininkės:

Piešinys – tiesioginis smegenų elektroninių impulsų fiksavimas ant greičiausiai prieinamos plokštumos. Piešinys yra eilėraštis ir smilga, ant kurios suveriamos kultūrinės žemuogės.

Pasakojimą apie autorę surinko menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Plačiau gali skaityti čia:

Kritikai ir kolegos Giedrių Jonaitį vadina sausosios adatos raižinių ir litografijų meistru, Lietuvos pinigų tėvu, blogu berniuku, laisvu žmogumi ir šiukšlynų milijonieriumi. Be to, jis dar ir video meno, instaliacijų kūrėjas. Ne vien gausiuose autoportretuose, bet kone visuose darbuose rodantis ir savo veidą. Vadinamas litų „tėvu“, kadangi 1991–2007 m. kūrė lietuviškų banknotų dizainą, yra 1, 2, 5, 10, 500 litų banknotų visų laidų projektų autorius.

Įdomu tai, kad Giedrius Jonaitis ne tik prisidėjo prie minėtųjų talonų ir litų projektų kūrimo, bet ir prakalbino 10 litų banknotą! 2013 metais jis sukūrė „Kalbančią kupiūrą“, kurioje Stasys Girėnas pasakoja apie banknoto kompoziciją, o Steponas Darius postringauja apie banknoto spalvinę gamą. Šį video kūrinį gali pamatyti čia, MO kolekcijoje:

Grafikas, knygų iliustratorius Arvydas Každailis viename dailėtyrininkės Ingridos Korsakaitės straipsnyje buvo skambiai pavadintas kultūros paveldo rekonstruotoju. Nors tai puikiai nusako jo pagrindinę etnografinei šalies istorijai skirtą veiklą heraldikos (tiriančios herbus) srityje, likusi kūrybos dalis tikrai nestokoja spalvų ir fantazijos. Taigi vienuose A. Každailio darbuose, sukurtuose jam baigus grafikos studijas, pastebima ryški abstrakčiojo siurrealizmo, poparto, optinio meno įtaka. O kituose, tarsi atvirkščiai, vyrauja su istorine tematika susijusios knygų iliustracijos ir heraldika, dominuoja metaforiški simboliai ir realistinis piešinys.

Pasakojama, kad A. Každailis sau yra išsikėlęs tikslą „pirmiausia būti naudingu dailininku“. Ir iki šiol jo laikosi, daugiausia kurdamas heraldikos srityje ir lopydamas istorijos spragas.

Vitas Luckus – fotografas, trynęs ribą tarp realybės bei fikcijos ir nepaklusęs tuometinei ideologinei sistemai. Jis pradėjo fotografuoti labai anksti, vos 13 metų ir labai aktyviai dirbo reklamos srityje, žurnaluose, buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. V. Luckui puikiai sekėsi derinti reportažinę fotografiją ir meninius ieškojimus. Jam dažnai klijuojama ir maištininko etiketė.

Kūryboje Luckui buvo svarbiausia pagauti autentišką akimirkos įspūdį. Analizuodamas žymių Prancūzijos fotografų darbus, menininkas priėjo išvadą, kad kruopščiai apgalvotos kompozicijos trukdo per fotografiją perduoti tikro gyvenimo įspūdį. Todėl savo fotografijose jis nesiimdavo režisūros – jo fotografijose daug tikrų, nesumeluotų emocijų.