Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais ir jų autoriais
Aistė Kisarauskaitė
Aistė Kisarauskaitė – įvairiapusiška menininkė. Dailininkė, performansų ir instaliacijų kūrėja, rašytoja, dailės kritikė. Be to, savo namuose net įkūrusi galeriją!
Kūryboje Aistė nevengia aštrių, nepatogių, kartais skaudžių temų, kurios visuomenėje dažnai būna patogiai ignoruojamos. Kaip ir viktorinoje naudotame kūrinyje.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Ciklo „Tradicija“ (2012) fotografijose – natiurmortai, skirti vaikų piešimo bei tapybos įgūdžiams lavinti ir nufotografuoti tokie, kokius piešė mokiniai. Paukščio iškamša, gyvūno kaukolė, siaubo filmo įrankius primenantis senas dantytas mechanizmas ir knyga apie žmogėdrą veikiau pasakoja istorijas suaugusiesiems, o ne vaikams.
Aistė Kisarauskaitė
Iš serijos „Tradicija“, 2012
Skaitmeninė fotografija
MO muziejaus kolekcija
Andrius Erminas
Andrius Erminas yra skulptorius, konceptualus menininkas, kurio kūriniuose dominuoja netikėtos turinio ir formos jungtys. Menininko vizitine kortele jau seniai tapo kasdieninių buities elementų transformacija į siurrealistiškas būties metaforas. Nors pats menininkas teigia, kad jo darbuose mažiau siurrealizmo, o daugiau simbolizmo.
Ermino kūryboje dažni įvairūs ready-made objektai – buityje naudojami prietaisai ar medžiagos, kurioms jis suteikia naujų galių. Paklaustas, kaip savo kūriniams pasirenka medžiagas ir kodėl išryškina tam tikras jų savybes, autorius atsako, kad medžiaga pati atsineša savo aurą ir informaciją.
Viktorinoje naudotas kūrinys
„Kailis“ yra vienas žymiausių Andriaus Ermino darbų. Tai konceptualus kūrinys, kurio pagrindu tampa idėja, kad požiūris į gyvybę yra vartotojiškas. „Kailyje“ susijungia iš pažiūros nieko bendro neturintys dalykai: išdirbtą meškos kailį primenantis kilimas „sukaltas“ iš parketlenčių (jos, beje, kažkada buvo paties autoriaus buto grindys!).
Šis kūrinys – taip pat ir priminimas, kad dėl trofėjų sunaikinti gyvūnai greitai praranda savo žavesį ir tampa beverčiais daiktais, nepastebimais kaip kasdien mindomas kilimas.
Andrius Erminas
Kailis, 2010
Medis, parketas, 225 × 186 × 16
Autoriaus nuosavybė
Eglė Ridikaitė
Eglės Ridikaitės didžiulės neaptemptos ant porėmių drobės prisegamos tiesiai ant sienų ir primena tentus, bures, tapetus ar staltieses. Menininkė tapybos priemonėmis specialiai nekuria erdvės gilumos ar trimatės iliuzijos, o kaip tik pabrėžia paveikslų plokštumą.
Eglės kūrybos šaltinis – kasdienybė ir su ja susijusi estetika. Tapytoja sukūrusi savitą strategiją, kaip pasakoti apie savo pačios ir artimųjų socialinę padėtį, gyvenimo būdą. Eglės paveiksluose ypač svarbūs senamadiški, sovietmetį menantys daiktai: kilimų, lovatiesių ornamentų raštai, parketas, sienų apdaila ir baldai, šviestuvai. Visi šie motyvai susiję su jos pačios asmeniniais daiktais.
2020 metais Eglė Ridikaitė pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje.
Įdomybių apie Eglę gali skaityti ir MO paMOkoje, štai čia:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Viktorinoje naudoto kūrinio centre stovi kalėdinė eglutė tipiškame daugiabučio kambaryje. Remiantis pavadinime įvardyta autoportreto užuomina, galėjai atspėti, kad šio paveikslo autorės vardas yra būtent Eglė.
Vis dėlto autorės vardo ir kūrinio pavadinimo koduotė – ne vienintelė mįslė šiame paveiksle. Dešinėje matome keistą tamsią dėmę. Pati autorė jos reikšmės neatskleidžia.
Kaip manai, ką ji galėtų reikšti?
Eglė Ridikaitė
Autoportretas žiemą, 2008
Drobė, akrilas, mišri technika, 265 x 318 cm
MO muziejaus kolekcija
Žvėreliai
1992 m. gegužės 1 d. į apyvartą išleistas antrasis rublių pakaitalų – talonų – leidimas. Tai laikinieji pinigai, pakeitę SSRS rublius, dar kitaip vadinti žvėreliais arba vagnorkėmis – pagal tuometinio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus pavardę. Talonų projektus kūrė dailininkai Giedrius Jonaitis, Kazimieras Paškauskas, Raimondas Miknevičius, Justas Tolvaišis, Rytis Valantinas, Rūta Lelytė, Algė Varnaitė, Vilius Jurkūnas.
Kaip ir pirmosios, antros laidos talonuose buvo pavaizduoti Lietuvoje gyvenantys gyvūnai: pempė, strazdas, tetervinas, ūdra, briedis, meška.
Beje, vienas iš talonų kūrėjų – Giedrius Jonaitis – yra MO muziejaus kolekcijos autorius. Grafikas, video meno, instaliacijų kūrėjas. Dar vadinamas litų „tėvu“, kadangi 1991–2007 m. kūrė lietuviškų banknotų dizainą, yra 1, 2, 5, 10, 500 litų banknotų visų laidų projektų autorius.
Keletas įdomybių apie litų „tėvą“ – ir MO kurtoje paMOkoje:
Kalbanti kupiūra?
Įdomu tai, kad Giedrius Jonaitis ne tik prisidėjo prie minėtųjų talonų ir litų projektų kūrimo, bet ir prakalbino 10 litų banknotą! 2013 metais jis sukūrė „Kalbančią kupiūrą“, kurioje Stasys Girėnas pasakoja apie banknoto kompoziciją, o Steponas Darius postringauja apie banknoto spalvinę gamą.
Video kūrinys
Giedrius Jonaitis
Kalbanti kupiūra, 2013, 2 min.
MO muziejaus kolekcija
Henrikas Natalevičius
Apibūdinant H. Natalevičiaus tapybą peršasi žodžiai „minkšta“, švelni“, „aksominė“. Ir pats tapymo būdas išrodo lyg drobės „glostymas“, – sako dailėtyrininkas Viktoras Liutkus.
Henriko Natalevičiaus vaizduotę maitina Vilniaus senamiesčio dvasia. Jį traukia senamiesčio interjerai, kuriuose nuolatos keitėsi gyventojai, palikdami gausybę neįmintų paslapčių. Architektūros ir vidaus įrangos elementai autoriaus kūriniuose dažnai įgauna antropomorfinių ir zoomorfinių bruožų. Juokaujama, kad šviežios mėsos spalva Natalevičius tapo ankštus kambarius, labirintiškus koridorius, dideles laiptines bei sales ir apgyvendina šias erdves keisčiausiomis būtybėmis.
Įdomu tai, kad vieni menininko kuriami personažai yra keisti, bet simpatiški namų „kaukai“, kiti – baugina, treti kelia pasišlykštėjimą. Pagal šiuos kūrybos bruožus nesunkiai galima atsekti H. Natalevičiaus ryšį su kitu lietuvių tapytoju – jo draugu Raimundu Sližiu.
Penketas
Abu kolegos – Henrikas Natalevičius ir Raimundas Sližys – priklausė naujajai XX a. 9-ojo dešimtmečio tapytojų kartai, lietuvių dailės paletę išplėtusiai humoro, ironijos ir satyros spalvomis. Drauge su Mindaugu Skudučiu, Romanu Vilkausku ir Broniumi Gražiu jie buvo neformalios grupės „Penki“ nariai. Fantasmagorinę, juodojo humoro ir šiurpo nestokojančią penketo tapybą kritikai praminė „kirmėlizmu“ – dėl menininkų žavėjimosi menkais gyviais ir smulkiafigūrėmis masinėmis scenomis. Toks susmulkėjimas buvo jų atsakas į socrealizmo didybę. Penketo kūriniai sukeldavo audringas diskusijas, jų idėjos likdavo ne visada suprastos, bet kiekvienąkart plačiai apkalbėtos.
Daugiau apie šį penketą ir jų „kirmėlizmą“ ieškok Kultūros istorijos puslapiuose, skyrelyje „Plačiai užmerktos akys (penketas)“:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Daugybė keistų padarėlių krebžda ir viktorinoje naudotame H. Natalevičiaus kūrinyje „Išvyka į gamtą“.
Henrikas Natalevičius
Išvyka į gamtą, 1980
Drobė, aliejus, 116 x 89 cm
MO muziejaus kolekcija
Vitas Luckus
Vitas Luckus – fotografas, trynęs ribą tarp realybės bei fikcijos ir nepaklusęs tuometinei ideologinei sistemai. Jis pradėjo fotografuoti labai anksti, vos 13 metų ir labai aktyviai dirbo reklamos srityje, žurnaluose, buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. V. Luckui puikiai sekėsi derinti reportažinę fotografiją ir meninius ieškojimus. Jam dažnai klijuojama ir maištininko etiketė.
Kūryboje Luckui buvo svarbiausia pagauti autentišką akimirkos įspūdį. Analizuodamas žymių Prancūzijos fotografų darbus, menininkas priėjo išvadą, kad kruopščiai apgalvotos kompozicijos trukdo per fotografiją perduoti tikro gyvenimo įspūdį. Todėl savo fotografijose jis nesiimdavo režisūros – jo fotografijose daug tikrų, nesumeluotų emocijų.
Kalba žMOnės: Vaida apie Vitą Luckų
Apie Vitą Luckų ir jo kūrinius MO parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ plačiau pasakoja ir MO edukatorė Vaida pasakojimų cikle „kalba žMOnės“. Kviečiame pasiklausyti videopasakojimo!
Be to, Vaidos pasakojimo ištraukas gali skaityti ir MO tinklaraštyje:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Sunku patikėti, bet iš tiesų Vitas Luckus su savo žmona Tatjana namuose laikė tikrą liūtą, vardu Simba. Tatjana pasakoja, kad Vitas mėgo stebinti ir liūtuką jai padovanojo gimtadienio proga.
„Kažin, ar patiko kaimynams, kad Vitas vietoj įprasto šuns įsigijo tikrą liūtuką ir ėmė vedžioti jį Neries pakrante“, – viename straipsnyje apie monografiją „Vitas Luckus. Biografija. Kūryba“ pasakoja jos sudarytoja fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė.
Vitas įamžino Tatjaną su jiems padovanotu liūtuku Simba. Vilnius, 1972 m.
Iš monografijos apie V. Luckų autorės Margaritos Matulytės archyvo.
Nuotraukos autorius – V. Luckus
Kęstutis Grigaliūnas
Regis, mažakalbiam menininkui kūryba atstoja pačią kalbą, todėl jis yra prikūręs tiek, lyg būtų nugyvenęs ne vieną gyvenimą. Jei jau menininką pagauna mintis, tai virsta apsėdimu, kuris baigiasi tik tuomet, kai būdas ar tema būna išsemiama iki dugno.
Kęstučio Grigaliūno kūryboje menas panašus į maniją arba misiją. Autoriaus darbuose yra daug išorinio žaismingumo: imituojamas komiksų ar vaikiškų knygelių nuotaikingumas, naudojamos ryškios, džiaugsmingos spalvos, patrauklios formos. Tačiau pirmo įspūdžio optimizmą visur ir visada iš vėžių išmuša daugiau ar mažiau paslėpta ironija. Užrašai ar vaizdai priešingai vaizdavimo būdui kalba visai ką kitą.
O trumpai ir skaniai apie šį autorių ir keletą kitų jo kūrinių gali atrasti MO paMOkoje tarp kitų dviejų įdomių lietuvių autorių:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Šiame K. Grigaliūno kūrinyje pavaizduotas leopardas, šmirinėjantis aplink Vilniaus arkikatedrą.
Kęstutis Grigaliūnas
Vilniaus katedros bestija, 2007
Drobė, akrilas, 160 x 200 cm.
MO muziejaus kolekcija
Leonas Linas Katinas
Dėl sovietmečio draudimų ir apribojimų architekto profesijos atsisakiusiam Leonui Linui Katinui tapyba – laisvės ir eksperimentų laukas. Menininkas žaidybiškai ir ironiškai laužė nusistovėjusias normas.
Anot Lietuvos dailėtyrininko Viktoro Liutkaus, šis menininkas – „amžinas nenuorama, provokatorius, nenusikerpąs plaukų vyngėrys, visokių kultūros tekstų ir žemiškų kontekstų interpretatorius, sumanymų skleidėjas Vilniuje ir provincijoje. Jeigu dabartinės Lietuvos dailės atstovų tarpe pradėtume ieškoti kūrėjo, kurio darbuose ir veikloje jungtųsi dar sovietmečiu brendusi ir išsaugota avangardo dvasia su šių dienų meno raiškos laisve, atsimuštume į L. Katiną.“
Deja, 2020 metais atsisveikinome su šiuo nuostabiu kūrėju.
Apie Leoną Liną Katiną – ir MO paMOkoje:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Būdamas jaunas, Linas Katinas mėgo motociklu lakstyti laukais ir miško takais. Tokių pasiutusių kelionių metu jis išnaršė visą Lietuvą ir atrado vienintelį saloje įsikūrusį šalies miestelį – Rusnę. Jo pievos geltonavo žydinčiomis pienėmis. Štai kodėl šis Lino Katino kūrinių ciklas vadinasi „Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš“.
Taigi jame panaudotos gyvos pienės! Tačiau kūrinys ypatingas ne tik dėl to – jį sudaro net septynios dalys! Tiek, kiek jo pavadinime yra žodžių, kiek savaitėje – dienų. Net gėlių kompozicija čia simbolinė: kiekviename ciklo paveiksle žiedų skaičius reiškia savaitės dieną!
Leonas Linas Katinas
Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš. I, 1971
Kartonas, aliejus, pienės, 61 x 81,5 cm.
MO muziejaus kolekcija
Leonas Linas Katinas
Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš. II, 1971
Kartonas, aliejus, pienės, 81 x 66 cm.
MO muziejaus kolekcija
Leonas Linas Katinas
Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš. III, 1971
Kartonas, aliejus, pienės, 65,5 x 58 cm.
MO muziejaus kolekcija
Leonas Linas Katinas
Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš. IV, 1971
Kartonas, aliejus, pienės, 82 x 50,5 cm.
MO muziejaus kolekcija
Leonas Linas Katinas
Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš. V, 1971
Kartonas, aliejus, pienės, 121,5 × 75 cm.
MO muziejaus kolekcija
Leonas Linas Katinas
Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš. VI, 1971
Kartonas, aliejus, pienės, 81,5 x 56 cm.
MO muziejaus kolekcija
Leonas Linas Katinas
Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš. VII, 1971
Kartonas, aliejus, pienės, 81 x 61,5 cm.
MO muziejaus kolekcija
Taip pat klausykis pokalbio su Leonu Linu Katinu, kuriame tapytojas dalinasi gyvenimiška patirtimi ir pasakoja apie kūrybą.
Ksenija Jaroševaitė
Šiandienos akimis žvelgiant į Ksenijos Jaroševaitės skulptūras stebina daug kas. Pirmiausia, be abejo, menininkės bekompromisė etinė pozicija, atvirai išpažįstamos krikščioniškosios vertybės. Jau vien tuo K. Jaroševaitė yra išskirtinė asmenybė šiuolaikinės Lietuvos meno lauke.
Menininkės skulptūrų poveikį patiria visi bent kiek menui jautrūs žmonės, o savo simpatikams šie kūriniai dosnūs turtingiausių išgyvenimų. Taip pat žavi skulptorės pamėgtas tipažas – išoriškai nedailūs ir nedarnūs, bet be galo simpatiški žmonės ar žmogaus bruožų turintys žvėreliai. K. Jaroševaitės skulptūros įkvepia pasitikėjimo ir žadina tikėjimą. Su jomis ar prie jų smagu ir saugu būti, – pasakoja profesorė Giedrė Jankevičiūtė.
Viktorinoje naudotas kūrinys
K. Jaroševaitės skulptūra „Šuo“ vaizduoja ant nugaros gulintį, visas letenas pakėlusį šunį. Tai dar iš jo laukinių protėvių atėjęs elgesys, rodantis, kad šuo paklūsta stipresniam priešininkui arba šeimininkui ir siekia su juo sąjungos. Tačiau ar žmogus tai supranta?
Ksenija Jaroševaitė
Šuo, 1981
Bronza, 16 x 17,8 x 39 cm
MO muziejaus kolekcija
Daugiau Ksenijos skulptūrų
Beje, dvi Ksenijos skulptūras – „Sėdinti“ ir „23 psalmė“ – gali pamatyti kasdien, apsilankęs visiems atvirame MO skulptūrų sode. Apie kiekvieną jų kviečiame išgirsti e. gide apie MO architektūrą ir skulptūrų sodą.
O „Sėdinčią“ gali netgi prakalbinti gyvai, naudodamasis QR kodu! Tai viena iš trijų 2020-ųjų vasarą prakalbintų „Vilniaus kalbančių skulptūrų“. Kai būsi MO sode, būtinai ją pakalbink!
Audrius Zavadskis
Audrius Zavadskis fotografuoti pradėjo dar 7-ojo dešimtmečio viduryje ir iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos aktyviai dalyvavo Fotomenininkų sąjungos parodinėje veikloje, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sulaukdamas pripažinimo. Deja, pasitraukęs iš šios veiklos, jis buvo nepelnytai pamirštas.
A. Zavadskis – puikus portretistas, bet vis dėlto svarbiausias jo įnašas į lietuvių fotografiją – kūriniai gamtos tema. Ji A. Zavadskio fotografijose interpretuojama labai įvairiapusiškai. Būtent šioje srityje autorius atsiskleidžia ir kaip tradicionalistas, ir kaip eksperimentatorius. A. Zavadskis žavėjosi pačios gamtos kuriamų abstrakčių grafiškų ir reljefinių kompozicijų grožiu ir įvairove, kartu atskleisdamas jų trapumą bei laikinumą.
Viktorinoje naudotas kūrinys
„Saulė ir jūra“ – taip vadinasi ir ši viktorinoje naudota Audriaus Zavadskio fotografija, ir operos performansas, atstovavęs Lietuvą 58-ojoje Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje bei laimėjęs „Auksinį liūtą“ 2019 metais.
Audrius Zavadskis
Saulė ir jūra, 1968
30 x 30 cm
MO muziejaus kolekcija
Operos performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m.
Andrejaus Vasilenko nuotrauka
Stasys Eidrigevičius
Stasys Eidrigevičius (arba tiesiog Stasys) Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kaip tūkstančių piešinių, šimtų tapybos darbų, ekslibrisų, miniatiūrų, pastelių, koliažų, plakatų, knygų iliustracijų, įvairių žanrų fotografijų, taip pat skulptūrų, instaliacijų, performansų, teatro spektaklių ir dar straipsnių kultūros spaudoje autorius. Jo sukurti vaizdai ilgam išlieka žiūrovų atmintyje, yra nesupainiojami su kitais ir priklauso metaforų kategorijai, nes sujungia skirtybes jų nesunaikindami.
Nors ir dirba daugelyje skirtingų dailės šakų, S. Eidrigevičiaus kūrybinis braižas lengvai atpažįstamas iš veidų, primenančių kaukes. Menininko piešiamos kaukės ypatingos, nes nepaslepia veikėjų emocijų ir vidinio pasaulio – priešingai, išryškina jų būsenas.
Viktorinoje naudotas kūrinys
Stasys Eidrigevičius – meistras vaizduoti prieštaringus emocinius saitus. Idiliško žmonių ir gyvūnų ryšio atvaizdus jo kūryboje keičia siurrealistiniai pavidalai: žmonės ir gyvūnai tarsi suauga į vieną darinį, virsta vienu keistu organizmu. Tai galime atpažinti ir šiame viktorinoje naudotame kūrinyje.
Stasys Eidrigevičius
Ožka, 1991
Pastelė, 55 × 75
Autoriaus nuosavybė
Kalba žMOnės: Vilija apie Stasį Eidrigevičių
Plačiau apie Stasį Eidrigevičių ir jo kūrinius MO parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ gali papasakoti ir MO savanorė-gidė Vilija. Štai jos videopasakojimas iš ciklo „kalba žMOnės“!
Jo ištraukas gali atrasti ir MO tinklaraštyje:
O taip pat kviečiame klausytis pokalbio su pačiu Stasiu Eidrigevičiumi.
Donatas Jankauskas-Duonis
Skulptorius, instaliacijų, video kūrinių autorius Donatas Jankauskas (Duonis) kūryboje lieka ištikimas primityvumo, primatų paieškai. Menininkas kuria masyvias, zoomorfines skulptūras pasitelkdamas savitą humorą, formų ir medžiagų dinamiką, platų ikonografinių ir ikonologinių reikšmių spektrą. Jis gerai pažįstamas šiuolaikinio meno gerbėjams, o jo darbai yra pabuvoję meno centruose, baruose, spektakliuose, mados kolekcijų pristatymuose, netgi kelte Helsinkis-Stokholmas. Skulptorius sako, kad jo kūrybai būdinga sveika žemaitiška ironija.
Iš artnews.lt ir pokalbio laidoje POST Kryžkelė 2016.
O dabar atspėk, kam priklauso šalia MO skulptūrų sodo esančios dvi didžiulės gauruotos rankos?
Viktoras ar Viktorija
MO muziejaus lankytojams ir praeiviams pergalės ženklą – iškeltus du pirštus – rodo skulptūrų pavadinime minimi Viktoras ir (ar) Viktorija. Šios rankos MO skulptūrų sode atsirado 2019-aisiais, kai MO muziejuje veikė paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“.
Duonio kūryboje ši tema ir evoliucijos teorijos autoriaus Charleso Darwino teiginys, kad žmogus kilęs iš beždžionės, – labai svarbūs. Duonis aktyviai kurti pradėjo XX a. 10-ajame dešimtmetyje, tad tuo metu autoriaus kuriamos pirmykščio gyvenimo scenos su mamutais ir beždžionėmis tarsi atliepė laukinės ekonomikos aktualijas. Tačiau dabar, klimato krizės akivaizdoje, šis kūrinys įgauna dar kitų, naujų reikšmių. „Viktoras ar Viktorija“ tampa ironiškai graudžiu komentaru apie žmogaus dominavimą pasaulyje, gerovės kūrimą kitų būtybių sąskaita.
Donatas Jankauskas-Duonis
Viktoras ar Viktorija, 2004
Mišri technika
MO muziejaus kolekcija
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Viktorinoje naudotas kūrinys
Karaliai – žodis, vienijantis tiek Duonio, tiek Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius. Tačiau galima pastebėti ir kitų panašumų. Čiurlionio „Karalių pasakoje“ susiglaudę karaliai delnuose laiko žemės lopinėlį. O štai Duonis savo kūrinyje karalius pakeitė prie vaisių krūvos susispietusiomis beždžionėmis.
Įdomu tai, kad būtent šis kūrinys buvo populiariausias parodos „Gyvūnas – žmogus – robotas“ kūrinys MO socialiniuose tinkluose.
Donatas Jankauskas-Duonis
Karaliai, 2013
Mišri technika, 210 × 240 × 190, 90 × 90 × 90
Autoriaus nuosavybė
Eglės Jasiukaitytės ir Kęstučio Stoškaus nuotraukos
O čia – originalas ir Duoniaus „Karalių“ įkvėpimo savitai interpretacijai šaltinis.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Pasaka (Karalių pasaka), 1909
Drobė, tempera
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė
Algis Griškevičius
Algis Griškevičius – tiek tapytojas, tiek fotografas. Tačiau jo fotografijos – vienintelės tokios Lietuvos meno kontekste. Jos jungia net kelias meno sritis: dailę, skulptūrą ir teatrą. Užfiksuoti vaizdiniai pirmiausia gimsta menininko fantazijose. Jie eskizuojami, apskaičiuojami ir tada kruopščiai surežisuojami tikrovėje.
Nors Griškevičiaus tapyba ir fotografija vizualiai labai skiriasi (tapyba spalvota, net marga, o nuotraukos juodai baltos, detalės tik kelios ir visada kažką reiškiančios), tačiau reikšmingos akimirkos gaudymo (kad ir surežisuojant) principas išlieka esminiu ir ten, ir ten.
Pamatyti daugiau Algio Griškevičiaus tapybos darbų gali MO muziejaus sukurtoje paMOkoje tarp kitų dviejų įdomių lietuvių autorių. Ją rasi čia:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Algis Griškevičius
Poilsis Tėviškės peizaže, 2006
45 x 80 cm
MO muziejaus kolekcija
O daugiau smagių ir ironiškų šios serijos fotografijų gali pamatyti MO kolekcijoje, čia:
Ramūnas Danisevičius
Vieno žymiausių Lietuvos spaudos fotografų, daugybės „Auksinių kadrų“ laureato Ramūno Danisevičiaus sėkminga kūrybinė karjera skatina klausti: kada reportažiniu metodu užfiksuotas kadras yra tiesiog gera spaudos fotografija, o kada tampa kūriniu ir priskiriamas meno sričiai? Atsakymą pateikti nesunku: tuomet, kai svarbesnė už įamžintus įvykius tampa pati fotografija ir jos autoriaus braižas bei individualus matymas, perteikiantis fotografo požiūrį į pasaulį. R. Danisevičiaus kūryba visiškai atitinka šiuos bendriausius kūrybinės fotografijos principus. Kasdienę aplinką ir įprastus įvykius fotografas parodo kaip įdomius, pateikdamas juos ryškiu autoriniu braižu.
Sužinoti daugiau įdomių faktų bei pamatyti R. Danisevičiaus fotografijų taip pat gali paMOkoje:
Viktorinoje naudotas kūrinys
Ramūnas Danisevičius
Sargybiniai, 2003
32,4 x 41 cm
MO muziejaus kolekcija
